LKL

Sveiki visi krepšinio šalies žmonės. Esu Utenos „Juventus“ ekipos puolėjas Gintautas Matulis. Noriu pasidalinti mintimis ir patirtimi apie krepšininkų augimą bei tikslo siekimą.

Jau nuo mažens kiekvienas vaikas susiduria su sąvoka krepšinis, nes Lietuvoje šis sportas  yra tarsi antroji religija.  Krepšinis žmones suvienija, jis,  mums, lietuviams, yra pergalių, garbės ir  pripažinimo sinonimas.

Todėl nenuostabu, jog pradėjęs lankyti krepšinio mokyklą septynerių metų vaikas jau pirmoje treniruotėje  galėtų pasakyti, jog užaugęs nori būti toks kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ar Šarūnas Jasikevičius ir žaisti geriausiuose šalies, Europos klubuose, Lietuvos rinktinėje.

Žinoma, tik  tada jis dar nežino,  kiek reikės išlieti prakaito ir įveikti sunkumų, norint mėgautis ta šlove, gerbėjų dėmesiu, solidžiais kontraktais,  spindėti stipriausiose lygose bei atstovauti Lietuvos rinktinę.

Ne visada didžiausi talentai užauga didžiosiose krepšinio mokyklose, tą geriausiai iliustruoja, tarkim,  Ramūno Šiškausko pavyzdys. Ne vienas treneris pritartų, kad ryškiausi krepšinio deimantai (toks kaip uteniškis Jonas Valančiūnas) dažnai gimsta mažesniuose Lietuvos miestuose. Didelis trenerių nuopelnas – juos pastebėti ir nukreipti teisinga linkme. Būna, kad mažesnių miestų krepšinio mokyklų treneriams  neužtenka kompetencijos ir profesionalumo auklėtinius parengti aukščiausiam lygiui, todėl jie siunčiami į pagrindines Lietuvos krepšinio mokyklas didžiuosiuose miestuose.

O tiems jauniesiems talentams reikia stiprių charakterio savybių, valios pastangų bei nenumaldomo troškimo ir noro pasiekti savo tikslą.  

Iš patirties galiu pasakyti, kad ne visiems jaunuoliai turi galimybių išvykti tobulėti į Vilnių ar Kauną, kur tiek sąlygos, tiek perspektyvos galbūt yra geresnės. Tačiau tai neturėtų tapti kliūtimi siekiant užsibrėžto tikslo.

Aš pats esu kilęs iš nedidelio Lietuvos miesto. Rokiškyje pradėjau bumsenti oranžinį kamuolį į gatvės grindinį. Pamenu kaip ketvirtoje klasėje rinko vaikų krepšinio grupę, tada ėjo kiekvienas jaunuolis, ne išimtis ir aš.  Aš tuomet jau svajojau žaisti krepšinį aukščiausiame lygyje. Ir to siekiau visada.  Sporto mokyklos reguliariai nelankiau, savo tikslo siekiau žaisdamas gatvės krepšinį,  dalyvaudamas įvairių miestų turnyruose.  Turbūt Rokiškyje nėra krepšinio aikštelės, kurioje nebūčiau pabuvojęs.

Dabar žaisdamas LKL esu įgyvendinęs  savo svajonę, tačiau nesiruošiu ties sustoti ties šiuo savo karjeros etapu, trokštu naujų iššūkių. Čia tinka viena frazė: „Gyvenime save statyk kaip strėlę į lanką ir stipriai įtempęs šauk. Nebūtinai ir nevisada pataikysi į dešimtuką, bet jei neįtempsi nepataikysi niekur“.  Todėl visiems pradedantiems žaidėjams noriu palinkėti stiprybės, optimizmo, išvengti traumų ir pasinaudoti visomis gyvenimo suteiktomis progomis.

Gintautas Matulis