LKL

Antrus metus “Žalgirio” komandoje dirbantis  fizinio parengimo treneris Sigitas Kavaliauskas, daugkartinis Lietuvos bėgimo čempionas ir rekordininkas pripažįsta, kad su žaidėjais stengiasi palaikyti draugiškus santykius, tačiau tuo pačiu išlieka reiklus ir principingas  -  jokių tinginysčių treniruočių metu.

Koks turi būti geras fizinio rengimo treneris?  

Tai labai daug priklauso nuo vyriausiojo komandos trenerio, nes krepšinio komandoje kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau įtakoja vienas kito darbą, kaip ir krepšininkai, treneriai bei kiti klubo žmonės turi  dirbti išvien, kaip vieninga komanda.

Negali būti taip, kad vienas treneris dirba į vieną pusę, o kitas į kitą.

Jei kalbant apie charakterio savybes, čia turbūt daugiau kalbėsiu iš savo pusės  - mano amžius (S.Kavaliauskui – 24 metai) neleidžia man turėti kažkokio didelio atstumo tarp savęs ir žaidėjo, turiu jiems būti daugiau draugas, nes tuomet lengviau su krepšininkais susibendrauti ir išsireikalauti, kad jie efektyviai dirbtų.  Negaliu būti despotas, nes tuomet tiek sau pačiam, tiek žaidėjams būčiau juokingas.

Mano manymu, fizinio rengimo treneriu norintis tapti žmogus turi būti kuo arčiau sporto, geriausia, kad pats būtų ką nors sportavęs, nes tuomet daug lengviau įsigilinti į paties sportininko gyvenimo tempą, specifiką ir kitas subtilybes. Dau reikškia teorinės žinios, tačiau kartais praktikoje būna šiek tiek kitaip. Turi būti visapusiškas žinios – tiek teorinės, tiek praktinės, o taip pat psichologinės. Viskas susideda kartu.

Pirmiausia reikia įvertinti žaidėjų fizinę formą – vieni būna grįžę po atostogų ir nieko neveikę, kiti dirbę rinktinės stovyklose. Iš pradžių žaidėjams skiriame individualizuotas programas, kad jų fizinio pasiruošimo lygis susivienondintų ir tuomet pradedame visi kartu ruoštis naujam sezonui. 

Ruošdamiesi sezonui krepšininkai atlieka jėgos ir ištvermės pratimus – bėgioja laiptukais pirmyn – atgal, daug krosų, taip pat duodame pratimus su gumomis. Pratimai būna ilgos trukmės su mažomis pertraukėlėmis, skirtomis poilsiui. Tuos pačius pratimus galima pritaikyti tiek galingumui, tiek greičiui ir ištvermei. Jų paskirtis priklauso nuo dozavimo. 

Kaip sezono metu atstatyti jėgas žaidėjui?

Čia ir susiduri su vyriausiuoju komandos treneriu. Reikia būtinai su juo klabėtis, kad būtų skiriama krepšininkui mažiau treniruočių arba mažesnis krūvis rungtynių metu, aeoribinis darbas. Fizinio rengimo treneris turi pastebėti, kuomet žaidėjas yra išvargęs ir  apie tai pranešti vyriausiajam treneriui bei kartu pasitarus nuspręsti, kaip krepšininką vėl pastatyti ant kojų, kad jis galėtų rungtyniauti pilna jėga.

Taip pat svarbu nustatyti, dėl ko atsirado nuovargis  - ar tai psichologiniai dalykai, kurie dažniausiai pasireiškia sezonui artėjant į pabaigą, ar šiaip žaidėjas pavargsta, nes nėra bazinio fizinio pasirengimo.

Tai yra individualus darbas su kiekvienu žaidėju. Jaunesni krepšininkai padaro daugiau pratimų, vyresnius reikia labiau prižiūrėt, jiems reikia skirti daugiau dėmesio, nes jie lėčiau atsigauna, jų atsistatymi laikas yra ilgesnis. 

Pavyzdžiui, po kiekvieno pratimo reikia stebėti žaidėjų pulsą, jei jis per aukštas, būtina nuimti – duoti lengvesnį pratimą ar aeorobinį darbą, kuris stiprina širdį, krosą bėgt. Treniruotės metu būtina stebėti žaidėjus.

Bendradarbiavimas su ekipos mediku?

Bendravimas ir bendradarbiavimas su komandos gydytoju yra labai svarbus ir neišvengiamas. Jis turi pranešti, kokios žaidėją kamavo traumos, kiek ir kokių pratimų galima dozuoti. Šnekamės, tariamės ir tuomet viską pritaikom žaidėjams.

Ką darote, jei matote, kad žaidėjas per treniruotes simuliuoja?

Aš stengiuosi su juo pačiu pakalbėt, paaiškinti, kad  tai nėra prievarta, bet jam pačiam reikalinga.  Reikia pasikalbėti sužaidėju ir sužinoti sumuliavimo priežastis – ar  jam skauda ar kiti dalykai kamuoja.

Kitas žingsnis – reikia krepšininkui įrodyti, kad tie visi pratimai reiklingi ne fizinio rengimo treneriui, o jam pačiam, kad gera fizinė forma leis jam žaisti daug geriau. Visuomet žaidėjams sakau, kad fizinis pasirengimas skirtas ne jiemas nuvarginti ar padaryti bėgimo čempionus, bet kad jie būtų geresni krepšininkai.

Treneris ir krepšininkas -  draugai. Ar tai gerai?

Aš manau, kad tai yra gerai,  nes pasirengimo treneris turi daug žinoti apie žaidėjus – jų nuotaikas, psicholgiją, kaip jie galvoja, atsižvelgti į kiekvieno charakterį, kad būtų lengviau prie kiekvieno prieiti. Kaip jau minėjau, tuomet lengviau juos priversti dirbti.

Reiklumas išlieka, bet per kitas prizmes, ne per trenerio ir žaidėjo atstumą, bet per draugiškumą.

Sigitas Kavaliauskas