Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę trečiadieniais pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie 1996–ųjų finalą, kuriame Kauno „Atletas“ pirmavo 2-0, bet galiausiai čempionų titulu džiaugėsi Kauno „Žalgiris“.

„Žalgiris“ tuomet buvo Lietuvos krepšinio flagmanas. Ėjo 1995–ųjų ruduo ir prasidėjo trečiasis Lietuvos krepšinio lygos sezonas. Pirmus du sezonus lyga matė tuos pačius finalo dalyvius: „Žalgirį“ ir kitą Kauno komandą „Atletą“.

„Atletas“ norėjo daugiau ir 1995–1996 metų sezonui subūrė komandą, kuri būtų pajėgi užkopti į viršūnę. 

Iki jos „Atletui“ trūko mažo žingsnelio. Komanda jau buvo pasirengusi švęsti. Bet to žingsnelio galiausiai pritrūko.

„1996–aisiais Lietuvoje galėjo persislinkti krepšinio jėgų pusiausvyra, – trečią LKL sezoną prisiminė Algirdas Brazys, tuomet dirbęs „Žalgirio“ trenerio Jono Kazlausko asistentu. – Tai galėjo būti kertinis momentas mūsų krepšinyje. „Atletas“ troško nukarūnuoti „Žalgirį“ ir perimti Lietuvos krepšinį į savo rankas. „Atletas“ buvo labai stipri komanda, kurios žaidėjai vėliau krepšinyje pasiekė aukštumas.“

Puikiai rungtyniavęs „Atletas“ reguliariajame sezone „Žalgirį“ įveikė visus keturis kartus, bei iškovojęs 30 pergalių ir patyręs 6 pralaimėjimus, užėmė pirmąją turnyrinės lentelės vietą. J. Kazlausko treniruojamas „Žalgiris“ su 27 pergalėmis liko antras.

„Atleto“ vyriausiuoju treneriu tuomet buvo Vladas Garastas, o ekipą į priekį vedė Saulius Štombergas, Virginijus Praškevičius, Rytis Vaišvila ir Tomas Pačėsas. Komandoje buvo ir Žydrūnas Ilgauskas, tačiau jis reguliariajame sezone nerungtyniavo dėl traumos.

Žalgiriečių lyderiais tuomet buvo iš Madrido „Real“ tik ką grįžęs 35-erių Rimas Kurtinaitis, kitas snaiperis Darius Lukminas bei vidurio puolėjas iš Norvegijos Torgeiras Brynas.

Algirdas Brazys
Buvo keista, kad norvegas – krepšininkas.

„Pirmiausia buvo keista, kad norvegas – krepšininkas, – juokaudamas prisiminė A. Brazys. – Tačiau jis buvo tikrai aukšto lygio. Tai puikus ir geras žmogus, galingas vidurio puolėjas su minkštu metimu.“

„Mūsų žaidimas rėmėsi puikiais snaiperiais – D. Lukminu ir R. Kurtinaičiu, – pasakojo tuometinis tuomet „Žalgiryje“ žaidęs Tomas Masiulis, dabar dirbantis „Žalgirio“ jaunimo komandos treneriu. – Jie buvo tie žmonės, ant kurių treneris Kazlauskas statė žaidimą. Aukšto lygio žaidėjai, kurie žinojo, kaip žaisti svarbias rungtynes. Kurtinaitis turėjo begalę patirties. Mūsų aukštaūgių pareiga buvo atkovoti kamuolius, statyti geras užtvaras ir išvesti juos metimams.“

Finalas startavo su netikėtomis naujienomis ir neįprasta situacija. Dėl Kauno sporto halės užimtumo „Atletas“ namų rungtynes privalėjo žaisti kitur. Jie pasirinko už 70 km esantį Alytų.

Alytuje „Atletas“ jautėsi kaip namuose. S. Štombergo vedama ekipa laimėjo pirmas dvejas rungtynes dviženkle taškų persvara ir per žingsnį atsidūrė nuo išsvajoto čempionų titulo.

Tomas Masiulis
Trečiajame mače „Atleto“ žaidėjų draugės ir žmonos jau buvo su balinėmis suknelėmis, o tai mums buvo papildoma motyvacija.

„Atsilikinėjome 0-2, tačiau komandos veteranai nepanikavo. Jie žinojo, ko siekė, – prisiminė T. Masiulis, kuriam tuomet buvo 20-imt. – Man kaip jaunam žaidėjui labai įstrigo, kad nebuvo jokių panikos požymių. „Atletas“ po dvejų rungtynių svarstė, kur ir kaip reikės švęsti. Trečiajame mače jų draugės ir žmonos jau buvo su balinėmis suknelėmis, o tai mums buvo papildoma motyvacija. Darbas dar nebuvo baigtas.“

„Atleto“ situaciją sujaukė trečiųjų rungtynių pradžioje patirta S. Štombergo trauma. Komandos lyderiui plyšo pėdos raumuo, dėl to jis iš rikiuotės iškrito dviem mėnesiams.

Tai buvo kertinis serijos momentas, po kurio viskas pasisuko „Žalgirio“ naudai.

S. Štombergas buvo tikras „Atleto“ lyderis, per pirmąsias dvejas rungtynes žalgiriečius skausminęs vidutiniškai 23 taškais per mačą, 10 atkovotų kamuolių, 3 rezultatyviais perdavimais bei net 31,5 naudingumo balo.

„Sauliaus netektis buvo labai skaudi, jis buvo pagrindinis mūsų žaidėjas“, – 1996–ųjų gegužę prisiminė „Atleto“ puolėjas Virginijus Praškevičius, vėliau su Lietuvos rinktine tapęs Europos čempionu.

Puolėjo netekusi ekipa griebėsi šiaudo – į aikštę metė visą sezoną nežaidusį Žydrūną Ilgauską. Po reabilitacijos grįžęs 19-metis skundėsi pėdos skausmais, tačiau tinkamos diagnostinės medicinos įrangos neturėję medikai nieko rimto neįžvelgė. Kaip paaiškėjo vėliau – jie nepastebėjo lūžusio pėdos kaulo.

Algirdas Brazys
V. Garastas tikėjo specialistais bei manė, kad Ž. Ilgauskas simuliuoja traumą.

„Ž. Ilgauskui tikrai skaudėjo, tačiau V. Garastas tikėjo specialistais bei manė, kad vidurio puolėjas simuliuoja traumą. Po šios istorijos Ilgauskas vos netapo Lietuvos priešu“, – sakė A. Brazys.

„Ž. Ilgauskas viso sezono metu vaikščiojo su specialiu batu. Sunku buvo tikėtis iš jo rimtos pagalbos. Jis bandė mus išgelbėti, tačiau buvo ilgai nežaidęs ir nepajėgus“,  – teigė V. Praškevičius.

„Tikslios diagnostikos niekas nepasakė. Nebuvo aišku, kas yra su krepšininko pėda. Jis rizikavo žaisti, turėjo noro padėti. Visgi tai buvo ir klubo pageidavimas“, – aiškino Saulius Štombergas.

Skausmus kentęs Ž. Ilgauskas žaidė visose trejose lemiamose serijos rungtynėse. Vidutiniškai aikštėje centras praleido po 17,2 minutės, pelnė po 6,3 taško bei atkovojo po 4 kamuolius.

Centras toli gražu nepriminė to vaikinuko, kuris dar prieš metus, būdamas 18 metų amžiaus, dominavo LKL pirmenybėse – vidutiniškai pelnydavo po 21,2 taško, atkovodavo po 13,2 kamuolio bei blokuodavo po 3 metimus.

Patyrę žalgiriečiai pasinaudojo „Atleto“ klube vykusia suirute bei laimėję trejas rungtynes paeiliui trečią kartą tapo LKL čempionais.

Vėliau V. Garasto ir Ž. Ilgausko konfliktas tęsėsi ilgus metus. Tai buvo viena priežasčių, kodėl vidurio puolėjas neapsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlių. Prie to stipriai prisidėjo ir Ž. Ilgausko traumos, draudimo klausimai ir tragedija šeimoje.

Po katastrofiškai pasibaigusio sezono „Atletas“ subyrėjo. Iš V. Garasto ekipos vairą perėmė Rimantas Grigas. Komandą paliko visi pagrindiniai krepšininkai – S. Štombergo kontraktą išpirko Kinijos klubas, Ž. Ilgauskas buvo pasirinktas NBA naujokų biržoje, tačiau metus laiko dėl traumos nežaidė.

Komandą paliko pagrindiniai rėmėjai – taip subliūško svajonės perimti iš „Žalgirio“ geriausios Lietuvos komandos vardą.

Kitame sezone „Atletas“ reguliariajame sezone iškovojo tik 15 pergalių ir patyrė 21 pralaimėjimą. Iš kovos dėl medalių jie pasitraukė jau ketvirtfinalyje, kuomet neturėjo jokių šansų prieš tą patį „Žalgirį“.

„Atletas“ buvo per žingsnį, kad pakeistų Lietuvos krepšinio istoriją, tačiau neprognozuojamų įvykių virtinė to padaryti visgi neleido.

Kitus LKL'25 straipsnius galite rasti čia:
Istorijos puslapiuose – ryškus Klaipėdos snaiperių įrašas
Žiedų valdovas, per debiutą pritemdęs net A. Sabonio žvaigždę
Bronziniai „Šiauliai“ demonstruodavo išskirtinį kovingumą
Daugiau nei dešimtmečius gyvuojantis G. Einikio 61 taško rekordas
Legendiniai „Sakalai“ buvo kaip broliai
„Žalgirio“ dominavimą nutraukęs „Lietuvos rytas“ buvo ištroškęs pergalių
Pirmieji LKL čempionai: „Čempionų žiede slypi pasididžiavimas“