M. Normantas apie karjeros pradžią „Ryte“: „Pradžioje nesupratau, kas darosi, bet buvo labai gera“

24-erių Margiris Normantas trečiadienio vakarą Belgijoje stos į vieną svarbiausių sezono mūšių. Panevėžio „Lietkabeliui“ atstovaujantis Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) auklėtinis kartu su komandos draugais sieks pergalės prieš Antverpeno „Telenet Giants“. Pergalė išsaugotų Lietuvos klubo galimybes žengti į kitą Europos taurės etapą.

Prieš rungtynes M. Normantas surado laiko ir atsakė į VKM auklėtinių ir korespondentų klausimus. Vilnietis prisiminė savo kelią Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL), Vilniaus „Perle“, „Ryte“ ir kalbėjo apie šių dienų aktualijas.

„Kai kyli laiptais ir ateini į aukštesnį lygį, reikia, kad nemaišytum komandai, o jai padėtum. Tas svarbiausia – suprasti savo vietą. Būna, kad jaunas krepšininkas imasi kažką daryti, bandyti ir tiesiog labai sudega. Pas mane irgi buvo tų klaidų“, – sako svarbų vaidmenį Nenado Čanako schemose turintis vilnietis.

– Kaip pradėjote žaisti krepšinį? Vilniauskm.lt pradėjo pokalbį su Margiriu.

– Pradėjau labai paprastai. Prieš pirmą klasę mane atvedė į tuometinę Šarūno Marčiulionio akademiją. Atlikau testus ir papuoliau į tą konvejerį (šypsosi). Paauglystėje viskas keitėsi ir buvo laikas, kai su krepšiniu norėjau viską baigti. Likti šiame sporte apsisprendžiau būdamas 15-16 metų ir žiūrėti, kas gaunasi.

– Ką atsimenate iš VKM laikų?

– Pas mus keitėsi treneriai, aš papuoliau pas Gintautą Reginą. Mano 1996 m. kartoje buvo Regimantas Miniotas, Laurynas Birutis, kuris metais jaunesnis, bet irgi buvo paimtas iš Šiaulių. Dar buvo toks Tomas Rimša, Vytautas Saulis. Tai buvo pirmųjų penketų žaidėjai ir atrodėme visai neblogai. Atsiminimai – geri.

– Kaip sekėsi MKL čempionatuose?

– Pas mus buvo įvairiai. Pradžioje žaidėme antrame divizione, kurį nušlavėme ir dar tą patį sezoną patekome į pirmo diviziono atkrintamąsias. Antrais metais buvome dar labiau susižaidę ir A divizione užėmėme 3 vietą. Kaune žaidėme pusfinalį prieš Arvydo Sabonio sporto centrą ir pralaimėjome paskutinėmis minutėmis. Beveik visas rungtynes pirmaudami sugebėjome pralošti (šypsosi).

– Užsiminėte apie paauglystės periodą. Kas būtent tokio atsitiko?

– Būdamas paaugliu persilaužiau. Labai padėjo perėjimas į Vilniaus krepšinio mokyklą. Papuoliau pas trenerį, pas kurį, turbūt, reikėjo papult. Patekau į komandą, į kurią, matyt, ir reikėjo patekti. Tiesiog taip gavosi – sutapimai, brendimas, laisvė krepšinio aikštelėje. Tuo pačiu treneris G. Regina buvo griežtas, reiklus, tikrai padėjo mano tobulėjimui. Iš jo pusės buvo tikrai didelė įtaka. Kad galbūt galiu tapti krepšininku, supratau tik 17-os. Kad galiu iš to užsidirbti „ant duonos“, supratau tik patekęs į Vilniaus „Perlą“, kai man buvo 19-a.

– Kaip sekėsi suderinti mokslus ir krepšinį?

– Sėkmės reikėjo abiejuose dalykuose, bet 12 klasių pabaigiau (šypsosi). Buvo galimybė vaikščioti į rytines treniruotes, nes treneris tokią galimybę buvo suderinęs. Ne visada jose galėdavau dalyvauti, bet viską kažkaip pavyko suderinti.

– Kaip vertinate dabartines vaikų sportavimo sąlygas?

– Tos sąlygos galėtų būti dar geresnės. Mačiau, kad VKM jau kelis metus turi kamuolių šaudyklę, kas yra tikrai neblogas aparatas. Svarbiausia, kad treneriai nuolat pasistūmėtų savo žiniomis į priekį ir vaikus stumtų į priekį (šypsosi).

– Kokie didžiausi iššūkiai kelyje nuo paprasto vaiko, kuris lanko krepšinį, iki profesionalaus žaidėjo?

– Pas mane kažko išskirtinio, kad esu talentingas, augsiu iki 210 cm, turėsiu ilgas rankas, metimą, driblingą – viso to nebuvo. Realiai visko siekiau per darbą, užsispyrimą, galbūt „naglumą“ aikštelėje ir už aikštelės ribų. Galbūt būtų buvę dar geriau, jeigu aš būčiau dar daugiau dirbęs. Individualių įgūdžių treniruotės ir rimtas požiūris prideda tikrai daug. Užsispyrimas, trenerio klausymas, aišku, visko būdavo, esu karšto būdo. Bet per tą karštą būdą išsikovojau vietą VKM, „Perle“, dabar – „Lietkabelyje“.

Kai kyli laiptais ir ateini į aukštesnį lygį, reikia, kad nemaišytum komandai, o jai padėtum. Tas svarbiausia – suprasti savo vietą. Būna, kad jaunas krepšininkas imasi kažką daryti, bandyti ir tiesiog labai sudega. Pas mane irgi buvo tų klaidų. Dabar supranti, kad jaunam reikia daug dirbti, šlifuoti ir ateis galimybė pasireikšti. Aišku, kažkas iš aukščiau irgi turi padėti, bet kaip pasinaudosi galimybe, priklauso jau nuo tavęs.

– Kiek tolimų metimų iš eilės esate pataikęs per treniruotę ir per rungtynes?

– Per treniruotę – 35, per rungtynes nepamenu, bet 5 ar 6 iš eilės. Apskritai per rungtynes „Perle“ esu įmetęs 7 tritaškius. Čia nėra kažkas „wow“, bet man asmeniškai jau buvo neblogai (šypsosi).

– Ar atsimenate pačią pirmą treniruotę „Ryte“ ir kas buvo sunkiausia pereinant į vyrų krepšinį?

– Pati pradžia buvo prie trenerio Tomo Pačėso. Tą sezoną treniravausi ir su „Perlu“, ir su „Rytu“. Būdavo labai sunkios treniruotės. Pati pirma treniruotė buvo vasaros pabaigoje Palangoje. Atėjau ir iškart patekau į sunkiausią savaitės treniruotę. Atsimenu, prašiau šiukšliadėžės, nes nuo tų bėgimų jau buvo tikrai smagiai nesmagu (juokiasi).

– Po to buvo neblogas etapas su treneriu Rimu Kurtinaičiu...

– Tuo metu man žaisti už „Rytą“ apskritai buvo kažkas tokio. Ypač kai esi jaunas ir galvoji, kad dar net negali ten žaisti. Aišku, „Perle“ buvo geras laikas, bet mane paėmė labai netikėtai ir davė žaisti. Pradžioje nesupratau, kas darosi, bet buvo labai gera.

Atsimenu, kad sezono viduryje komandą paliko Davidas Loganas, atėjo Jimmy Baronas. Reikėjo antro atakuojančio gynėjo ir mane paėmė treniruotėms. Po to registravo rungtynėms ir leido žaisti visai nemažai. Sezono pabaigoje „Rytas“ paleido 3 ar 4 legionierius ir mes žaidėme dėl bronzos su „Neptūnu“. Tada man buvo neblogai – laisvė, 30 minučių, žinai, kad tavęs dažnai nekeis. Labai gera patirtis. Tada „Neptūne“ buvo Arnas Butkevičius, Mindaugas Girdžiūnas, Danielis Ewingas, Chrisas Loftonas, Jerai Grantas. Pas mus iš užsieniečių buvo likę J. Baronas ir Adamas Lapeta. Buvo Artūras Gudaitis, Rokas Giedraitis, Laimonas Kisielius ir kiti lietuviai, kurie norėjo laimėti. Per tą kovą, stengimąsi mes ir laimėjome.

– Kokie žaidėjai duodavo geriausių patarimų?

– Labiausiai patarimus dalindavo treneris. Iš žaidėjų įspūdį paliko D. Loganas, D.J. Seeley ir jų apgaulingi judesiai, plastiškumas, žaidimo skaitymas. Chrisas Krameris patiko vadovavimu, vadžių laikymu, jis buvo komandos kapitono pavyzdys. Iš lietuvių patarimus gaudavau iš A. Gudaičio, R. Giedraičio, Artūro Jomanto.

– Vadovaujant Dainiui Adomaičui su „Rytu“ iškovojote Karaliaus Mindaugo taurę...

– Man, kaip vilniečiui, buvo labai gera. Neteko išbėgti, bet buvau dvyliktuke ir sėdėjau pirmose eilėse (šypsosi). Aišku, būtų dar geresnis jausmas, jeigu būčiau prisidėjęs gera gynyba, perdavimu ar dar kažkuo, būtų išvis idealu. Buvo labai smagu, nes tai buvo iš „Žalgirio“ rankų išplėšta pergalė.

– Kaip vertinate visą savo etapą „Ryte“?

– Dvejopai. Pradžioje buvo neblogai, atrodė, kad R. Kurtinaitis leis man žaisti ir kitą sezoną. Bet gavosi taip, kad komanda buvo komplektuojama kartu su žmonėmis, kurie skiria jai pinigus. R. Kurtinaitis, matyt, nenorėjo jų nuvilti, nenorėjo rizikuoti. Buvo mažiau pasitikėjimo ir gavosi taip, kad pusė metų normaliai nežaidžiau. Nuėjau į „Nevėžį“ ir tik tada pradėjau žaisti. Po to, atėjus D. Adomaičiui, man lūžo pėda. Ilgai užtruko grįžti į formą, reikėjo iš naujo įgauti pasitikėjimą. Metai praktiškai buvo sugadinti.  

– Prieš kuriuos žaidėjus per visą tavo karjerą tau buvo sunkiausia gintis?

– Aišku, Milošas Teodosičius, nors jis nelabai rimtai žiūrėjo į tas rungtynes. Taip pat Jordanas Crawfordas iš „Lokomotiv, kuris neblogai žaidė ir NBA. Jo jau nelabai uždengsi. Jis ir per rankas pataiko, todėl jeigu prameta, nereiškia, kad apsigynei. Jis tiesiog prametė per rankas savo metimą. Jeigu tokie žaidėjai pajaučia ritmą, užsidega, juos labai sunku stabdyti. Dar išskirčiau Marcusą Fosterį, kuris dabar žaidžia „Panathinaikos“, jis irgi 1x1 žaidime „arklys“ geras.

– Su kokiomis būsimomis žvaigždėmis teko susidurti jaunimo krepšinyje?

– Lauri Markkanenas, Sergi Garcia, nors jie metais jaunesni. Pas mus U18 rinktinėje didžiausia žvaigždė, be abejo, buvo Domantas Sabonis.

– Pakalbėkime apie aktualijas. Kaip jaučiatės jūs ir visa „Lietkabelio“ komanda?

– Ačiū Dievui, aš per tuos du kartus, kai izoliavomės, nesusirgau. Dėl to ta forma nebloga ir yra likusi – tiek fizinė, tiek mentalinė. Nesijaučiu kažkoks prislėgtas, dirbu savo darbą, žinau savo vietą komandoje, treneris manimi pasitiki. Svarbiausia, kad treneris pasitikėtų.

– Trečiadienį Belgijoje laukia itin svarbios Europos taurės rungtynės dėl patekimo į kitą etapą. Kaip jaučiatės?

– Aš eisiu laimėti. Komanda irgi nori, turime šansus patekti į kitą etapą. Laimėjus dabar, daugmaž viskas nuo mūsų ir priklausys. Pažiūrėsime, kaip gausis, bet labai tikiuosi, kad bus pergalė. Mums tai labai svarbu. Praėjus į „Top 16“ į tave ir komandą žiūrėtų jau kitaip.

– Praėjusį sezone patekote į kitą Čempionų lygos etapą. Pasiekti antrą etapą Europos taurėje turbūt būtų dar smagiau?

– Praeitais metais mes turėjome laimėti 3 paskutines rungtynes, atitinkamais skirtumais turėjo pralošti tie, kas turi pralošti. Taip ir patekome – per Marytės plauką. Buvo tikrai didelis džiaugsmas, siautėjome rūbinėje, liejome vienas ant kito vandenį. Tai buvo gana stipri grupė – „Turk Telekom“, Sasaris. Dabar, kai pasižiūri į kitas Europos taurės grupes, ten turi daug didesnius šansus išeiti toliau, negu būdamas mūsų grupėje. Nenuvertinu kitų grupių, bet mūsų grupė, sakyčiau, yra stipriausia. „Lokomotiv“ ir „Virtus“, manau, eis iki galo. Tikrai neblogai atrodo ir „Monaco“.

– Esate dar jaunas, bet jau pakankamai patyręs krepšininkas, šį sezoną žaidžiantis bene geriausią savo krepšinį. Galbūt praėjusią vasarą kažką darėte kitaip nei anksčiau?

– Visų pirma, stengiuosi kuo labiau padėti komandai. Taip, kartais išaunu, pats pasidarau taškų, bet esu komandinis žaidėjas. Tikslas – su kiekviena treniruote ir rungtynėmis eiti į priekį, iš kiekvienos situacijos pasiimti tai, kas geriausia. Vasarą profesionalūs krepšininkai vis tiek turi samdytis trenerius, specialistus ir dirbti su jais. Su manimi dirba Darius Aučyna, kuris yra dirbęs ir Vilniaus krepšinio mokykloje, ir „Perle“. Su juo vasarom fiziškai dirbame daug. Taip pat yra dabartinis VKM treneris Vytautas Zapalskis, su juo daug dirbame ties įgūdžiais, metimu. Jis man padeda tikrai daug. Taip gavosi, kad pavasarį prasidėjo karantinas ir aš išsioperavau, ką man reikėjo ir dabar galiu pilnavertiškai „varyti“.

– Ar norėtumėte kažkada ateityje grįžti į savo gimtojo miesto klubą?

– Faktas, jeigu jau grįžti, tai grįžti su kažkokiu vaidmeniu. Jeigu kažkada būtų galimybė pilnavertiškai padėti komandai, aš „in“. Laikas eina greitai ir pamatysime, kaip viskas susiklostys ateityje.

– Didžiąją dalį savo karjeros vilki marškinėlius pažymėtus numeriu 2. Ar šis skaičius turi jums kažkokią reikšmę?

– Buvo toks žaidėjas kaip Johnas Wallas.Vis dar yra ir tuoj grįš. Norėjau būti panašaus stiliaus žaidėjais kaip jis – gynybinis šuo, kuris gali atimti, nubėgti, įdėti. Man tai labai imponavo.

– Kaip atrodytų jūsų visų laikų geriausių žaidėjų penketas?

– Įžaidėjas, tebūnie, M. Teodosičius. Jis gal nėra pats geriausias gynyboje, greit pavargsta, bet už jį atidirbtų kiti, o jis paduotų kamuoliuką gerai. Atakuojantis gynėjas – Michaelas Jordanas, trečias – LeBronas Jamesas. Ketvirtu statyčiau Dirką Nowitzki, penktu – Arvydą Sabonį.

– Kokie jums buvo 2020 m. ir ko tikiesi iš Naujųjų?

– Pasauliui tai buvo labai liūdni metai – gaisrai Australijoje, Kobe Bryanto netektis... „Lietkabeliui“ metai buvo labai neblogi – Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalyje pasipriešinta „Žalgiriui“, laimėta bronza prieš „Neptūną“ jų arenoje ir vis dar prie jų žiūrovų. LKL užėmėm irgi 3 vietą. Būtume laimėję paskutines rungtynes, būtume aplenkę Vilnių. Man asmeniškai buvo labai geri metai – planuojame vestuves, viską galiu įvertinti devynetui. Karantinas privertė pagalvoti, atsiremti į savo artimą.

Iš Naujųjų, visų pirma, tikiuosi vakcinos (šypsosi). Kad vėl atsigautų kavinės, restoranai, visi galėtų išeiti su draugais. Kad tie patys sirgaliai galėtų grįžti į arenas.

Jūsų palinkėjimas VKM krepšininkams?

– Reiktų būti kantriems ir sveikiems. Mažiau traumų. Jos sustiprina tave psichologiškai, bet nepadeda. Įsiklausyti į trenerį. Būti „nagliem“, bet ne per „nagliem“, nes tai bruožas, kuris ir trukdo gyvenime. Darbas veda į priekį labai stipriai. Tik pats vėliau tai supratau, bet be darbo tikrai nieko nebus.