LKL.lt tęsia pažintį su naujuoju Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ vyriausiuoju treneriu Davidu Gale‘u.

Pirmąją interviu dalį, kurioje specialistas kalbėjo apie darbą NBA komandose, susižavėjimą Šarūnu Jasikevičiumi ir savo karjeros tikslus, galite perskaityti čia.

Amerikietis iki šiol dirbo tokiose šalyse, kaip JAV, Kanada ir Vokietija, kur jam teko gyventi kur kas didesniuose miestuose nei Kėdainiai – Los Andžele ar Toronte. Visgi persikėlimo į žymiai mažesnę gyvenvietę treneris nesureikšmina, nes teigia čia atvykęs ne pramogauti, o dirbti.

„Realybėje tai yra labai skirtingos patirtys, bet aš esu čia dėl vienos priežasties – treniravimo ir noro mokytis šalyje, kuri yra viena stipriausių krepšinio valstybių pasaulyje, – kalbėjo D. Gale‘as. – Galbūt neturiu čia ypatingos prabangos maistui ar pramogoms, bet esu čia dėl krepšinio, todėl stengiuosi tokiems dalykams neleisti savęs paveikti.“

Jūsų dėmesiui – antroji pokalbio dalis, kurioje treneris kalbėjo apie jo atvykimą į Kėdainius nulėmusias priežastis, iššūkius, prisijungus prie komandos sezono viduryje, jaunojo Arielio Hukporti talentą ir viltis pateisinti sirgalių lūkesčius.

– Kokios priežastys nulėmė jūsų pasirinkimą atvykti čia? Ar tai buvo lengvas sprendimas?

– Taip, tai buvo lengvas sprendimas. Laikai, kuriuose gyvename, apsunkina darbo paieškas. Pasakysiu taip – svarbiausia buvo treniruoti pačiam ir tai daryti pirmoje lygoje, šalyje, kur krepšinis yra religija, todėl pasinėriau į šitą galimybę. Mūsų vadyba patikintų, kad aš įrodžiau, jog noriu šio posto.

Be to, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad du metus mano auklėtiniu buvo A. Hukporti. Jo ir Abramo Cankos buvimas čia ir žinojimas, kad su jais turime puikius santykius, padarė tai komfortabilia vieta man. Dėl COVID-19 kai kurie pasiūlymai, kurių tikėjausi, ėmė dingti. Sudėjus šiuos dalykus, tai buvo galimybė, kurios negalėjau praleisti.

– Ar prieš atvykdamas čia bendravote su Jonu Valančiūnu? Jei taip, ką jis jums pasakė?

– Taip, bendravau su juo. Jis nežinojo daug apie komandą. Daugiau kalbėjome apie šalį ir žmones, kuriuos čia sutiksiu. Jis leido suprasti, kad tai mažas miestas bei pasakė, kad jei kažko reikės, galiu jam skambinti. Jis yra puikus vyrukas. Žmogiškas ryšis man yra labai svarbus, stengiuosi išlaikyti jį su Jonu ir bandau sukurti tokį pat ryšį su čia esančiais žaidėjais. Jonas sakė, kad pamatysiu daug dalykų, kurių nesu matęs tiek krepšinyje, tiek gyvenime. Gera turėti tokių žmonių, kuriais gali pasitikėti ir, prireikus, prašyti pagalbos.

– Kiek spėjote susipažinti su komanda?

– Bandžiau tai padaryti dar iki mano atvykimo, kalbėjau su visais telefonu prieš susitikdamas realybėje, nes man labai svarbu užmegzti reikšmingus santykius su komanda. Žaidėjai stengsis ir tave gerbs labiau tada, kai žinos, kad jie tau rūpi ir kaip žmonės, ne tik kaip krepšininkai. Susipažinau su jais, norėjau sužinoti apie jų šeimas ir jų gyvenimus už aikštės ribų. Mes einame link to, kad susiklijuotume, tai yra procesas.

– Į komandą atvykote sezono viduryje. Kiek sunku tai padaryti?

– Tai yra kitoks iššūkis. Kai buvau Vokietijoje, galėjau dirbti nuo sezono pradžios ir viską statyti nuo pat pradžių, kol lėtai įsivažiuojama. Visgi Toronte dirbdamas su Jerry Stackhouse‘u susipažinau su jo treniravimo stiliumi. Jis žaidėjams iškart „mesdavo“ daug užduočių, nuo pat pradžių. Sakykime, kad turime šimtą derinių savo knygoje. Jis visus tuos derinius liepdavo mokytis iškart – taip lėtai viską ištobulinome, vietoj to, kad išgludintume vieną derinį ir tik tada eitume prie kito.

Tai yra kažkas panašaus, ką bandau daryti čia – daviau vyrukams nemažai užduočių puolime, gynyboje, tranzicijoje ir panašiai. Pasakiau jiems, kad suprantu, jog tą padaryti bus sunku, bet manau, kad kuo toliau, tuo bus lengviau, jei suprasime, kodėl darome atitinkamus dalykus. Sunku, bet gavau tokį iššūkį ir nors viskas užtruks, manau, kad pasieksime savo tikslą.

– Kokius pakeitimus norėsite matyti komandos žaidime?

– Neišduodant per daug taktikos, turėsime žaisti greičiau. Turime jauną komandą ir reikia tuo naudotis. Tai atletiškų ir jaunų žmonių grupė, tą jau sakiau ir vyresniems žaidėjams, kuriems galbūt labiau tiko buvusio trenerio stilius. Visgi manau, kad turime būti agresyvesni ir tą turėtumėte pamatyti mūsų žaidime.

Tai bus amerikietiško, kanadietiško, vokiško ir lietuviško žaidimo mišinys. Taip pat svarbu žaisti kartu ir nuosekliai. Turėsime derinių konkretiems žaidėjams, bet bus vietos ir improvizacijai, to lietuviai yra mokomi nuo pat mažų dienų. Nemanau, kad jiems reikia pasakyti visus žingsnius, jie labai protingi. Tereikia šiek tiek užvesti ant kelio ir gausis akiai gražus žaidimas.

– Jau minėjote, kad A. Hukporti buvimas tapo svarbia jūsų atvykimo priežastimi. Kaip apibūdintumėte šį žaidėją ir kur matote jo žaidimo lubas?

– Jo lubos – NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis, superžvaigždė. Viskas priklauso nuo to, kaip smarkiai jis pats to norės ir sunkiai dirbs. Pažįstu jį nuo tada, kai jam buvo penkiolika ar šešiolika metų, todėl mačiau jį augantį ir stebėjau visus mažus dalykus, kurie šiek tiek prilaikė jį nuo tobulėjimo.

Galiu pasakyti, kad jis čia yra kitoks nei Vokietijoje, brandesnis. Arielis geriau supranta galimybę, kurią turi. Kol kas jis žaidė nedaug, bet manau, kad pamatysite, koks jis gali būti. Jo stilius – aukštaūgis, galintis su kamuoliu daryti gynėjams būdingus dalykus, visai kaip Giannis Antetokounmpo ar Jamesas Wisemanas, kuris šiemet buvo pašauktas naujokų biržoje. Galima jį lyginti ir su Juliusu Randle‘u ar Anthony Davisu – toks jo stilius. Nesakau, kad jis jau yra toks, bet jo ūgis, gebėjimas perduoti kamuolį ir atakuoti krepšį, žaisti skirtingose aikštės vietose bei turimas universalumas gynyboje padaro jį moderniu žaidėju, galinčiu daryti viską.

Dabar jam svarbu išmokti tai aukštame lygyje, nes iki šiol Arielis būdavo didesnis tarp bendraamžių ir neturėjo tiek konkurencijos. Jis natūraliai išmoko daug dalykų, todėl jo lubos yra superžvaigždė, bet jei jis to nepriims pakankamai rimtai ir nepakeis savo valgymo įpročių bei rutinos, jis gali tapti kažkuo, kas žaidžia po penkiolika minučių Prancūzijoje, nes tai atitinka jo stilių. Bet tai būtų vidutiniška karjera. Neturint nieko prieš Prancūzijos lygą, bet manau, kad jis yra žymiai aukštesnių lubų žaidėjas – bent jau Eurolygos ar Ispanijos čempionato.

– Bobby Gonzalezo, kito amerikietiškojo krepšinio šalininko, turėjimas savo trenerių štabe – kiek jums tai padės?

– Su Bobby‘u apie tai jau kalbėjome. Dėl jo patirties aš turiu kliautis juo. Tai žmogus, kuris turėjo vyriausiojo trenerio ir lyderio patirties, su juo galima eiti į karą, tai labai svarbu. Galiu su juo tartis dėl treniruočių, paklausti, ar turi idėjų dėl atmosferos pagerinimo ir panašių dalykų. Rungtynių metu jis gali patarti dėl minutės pertraukėlių ar atitinkamų žaidimo situacijų. Nemanau, kad jam duosiu vieną konkrečią užduotį, man iš jo reikės daug skirtingų dalykų. Bobby‘s yra turtingas savo žiniomis ir tai man pagelbės.

Kalbant apie žaidimo stilių, nenoriu sakyti, kad maniškis yra amerikietiškas. Sakyčiau, jog tai, ką laikau savo stiliumi, labiau atitinka Europos krepšinį. Net prieš man atsirandant Vokietijoje labai vertindavau judėjimą be kamuolio bei skirtingas gynybos taktikas čia žaidžiamame krepšinyje. Žiūrėdamas NBA gali matyti žymiai daugiau europietiškų idėjų nei amerikietiškų Europoje. Nemanau, kad matysite mus žaidžiančius pikenrolą aukštai ar izoliacinį krepšinį.

– Ką norėtumėte perduoti savo komandos sirgaliams bei visai lygos bendruomenei?

– Kėdainių aistruoliams – noriu, kad jūs mumis didžiuotumėtės. Žinau, kad tai yra mažas miestelis, bet norėsime suteikti tokį produktą ir stilių, kurį džiaugsitės matydami, nepaisant to, ar laimėsime, ar ne. Mes žaisime iš širdies, tą galiu pažadėti. Mums reikia jūsų palaikymo, to labai laukiame ir padarysime viską, kad galėtumėte didžiuotis tuo, ką rodysime aikštėje. Jau sakiau, kad užsidėję mūsų marškinėlius žaidėjai turi pilnai atsiduoti, nes reprezentuojame ne tik save, bet ir visą miestą.

Lygai ir Lietuvos žmonėms norėčiau perduoti tai – tikiuosi, kad vieni iš kitų galėsime pasimokyti, o jūs priimsite mane kaip užsienietį trenerį, nes aš labai džiaugiuosi čia būdamas, visos patirtys kol kas yra puikios, nors ir dėl viruso negalima kažko ypatingo nuveikti. Visi lietuviai, kuriuos žinau, yra vieni geriausių man žinomų žmonių.