Beveik prieš du dešimtmečius Lietuvoje rungtyniavęs amerikietis Ericas Elliottas iki šiol du sezonus praleistus Vilniuje vadina vienais geriausių karjeroje. Nors krepšininko karjerą gynėjas jau seniai baigė, tačiau nuo krepšinio pernelyg nenutolo. Buvęs „Lietuvos ryto“ įžaidėjas Jungtinėse Amerikos Valstijose treniruoja koledžo, kurį pats baigė, krepšinio komandą. Buvęs sportininkas taip pat yra ir nekilnojamojo turto agentas.


Lietuvoje E. Elliottas rungtyniavo tik du sezonus, tačiau spėjo tapti sirgalių numylėtiniu ir net siekė Lietuvos pilietybės, tačiau ji jam suteikta nebuvo. „Būtų buvusi didžiulė garbė gauti lietuvišką pasą, tačiau taip neįvyko. Tada buvau nusivylęs, bet gyvenimas tęsiasi“ , - dabar duodamas interviu LKL.lt apie 16-os metų senumo įvykius sako amerikietis.


LKL.lt startuoja su rubrika, kurioje – buvusių lygos žaidėjų prisiminimai ir pamąstymai apie besikeičiantį lygos veidą.


- Lietuvoje žaidėte prieš 16 metų. Koks buvo krepšinio lygis tuo metu?


- Kai žaidžiau Lietuvoje, lyga buvo dar labai jauna. Labiausiai man įsiminė puikūs sirgaliai. Lietuvos sirgaliai yra labai ištikimi savo palaikomoms komandoms, labai triukšmingi ir sugebantys sukurti nuostabią atmosferą. Tačiau taip pat galiu paminėti, kad tuo metu lyga buvo labai išbalansuota. Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ demonstravo aukštą žaidimo lygį, tačiau atrodė, kad kitos komandos yra jaunos ir nepatyrusios.


- Jau pirmaisiais savo žaidimo metais Lietuvoje, tapote šalies čempionu. Tuo metu lygoje buvo dvi ryškios lyderės – Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos. Ar buvo sunku iškovoti titulą?


- Aš vis dar manau, kad tai buvo vienas didžiausių mano pasiekimų karjeroje. „Žalgiris“ tuo metu gynė Eurolygos čempionų titulą, todėl buvo stipri ir patyrusi komanda. Mūsų jaunai komandai iškovoti titulą buvo nepakartojamas jausmas. Žaisti prieš kitas čempionato komandas taip pat buvo sunku, tačiau labiau psichologiškai, nes reikėdavo nusiteikti tokiems mačams. Sunku patikėti, kad „Lietuvos rytas“ nelaimėjo čempionato pastaruosius 6-erius metus. Aš manau, kad tai rodo, jog lyga tampa vis labiau konkurencingesnė, atsiranda daugiau patyrusių žaidėjų ir gerų trenerių. Tai labai gerai tiek pačiai lygai, tiek visam Lietuvos krepšiniui.


- Ar vis dar sekate lygos rezultatus ir bendraujate su buvusiais komandos draugais?


- Kiek leidžia laikas, aš stengiuosi vis dar sekti Lietuvos krepšinio lygos rezultatus. Retkarčiais, per socialinius tinklus pabendrauju ir su buvusiais savo komandos draugais. Lietuviai yra puikūs žmonės, puikūs krepšinio sirgaliai ir mylėtojai. Aš to pasiilgstu.


 - Kai rungtyniavote Lietuvoje, rungtynėms komandos galėjo registruoti 3 legionierius. Dabar šis limitas yra padidintas iki 6 užsieniečių. Iš kitų šalių atvykusių žaidėjų Lietuvoje daugėja. Tai padeda lygai stiprėti?


- Tuo metu, kai žaidžiau Lietuvoje, tik „Lietuvos Rytas“ ir „Žalgiris“ turėjo po 3 legionierius, kitos komandos žaidėjams iš užsienio paprasčiausiai neturėjo pinigų. Tačiau tai nebūtinai yra blogai. Atvirkščiai, tai buvo galimybė jauniems lietuviams prasimušti ir įgauti patirties žaidžiant su vyresniais ir labiau patyrusiais krepšininkais. Dabar, kai lygoje yra daugiau nei 30 legionierių, galbūt pats turnyro lygis ir aukštesnis, tačiau jaunimui gali atsirasti mažiau progų.


- Koks tais laikais buvo žmonių požiūris į jus, žmogų iš kitos šalies?


- Jei gerai pamenu, prieš 16 metų buvau pirmasis amerikietis Vilniaus ekipoje. Esu įsitikinęs, kad buvo žmonių, kuriems nepatiko, kad žaidžiu Lietuvoje. Tačiau krepšinio sirgaliai ir mano komandos draugai buvo nepaprastai svetingi. Mes visi siekėme bendro tikslo – laimėti. Ir nebuvo svarbu, kas iš kokios šalies atvažiavo.


- Kai pagalvojate apie Lietuvą, kokie prisiminimai jus aplanko?


- Mano prisiminimai apie Lietuvą – patys geriausi. Tai tikrų tikriausia krepšinio šalis, kurioje supratimas apie žaidimą ir palaikymas jam yra aukščiausio lygio. Man ir mano šeimai labai patiko čia gyventi ir būti apsuptiems lietuvių.